Storos turkiškos atostogos. II dalis Tahtali kalnas

4 dienas beveik nekėlę kojos iš viešbučio (nėra ko norėti, kai aplink tiek maisto ir gėrimų for free), nutarėme prasimankštinti ir susiruošėme į Tahtali kalną (2365m), esantį ~20km nuo viešbučio. Vietinėje agentūroje nusipirkę bilietus (suaugusiam 50 dolerių, vaikui 25doleriai), po pietų pagaliau išvažiuojame.
Kelionė ilgai netrunka ir štai mes Tahtali kalno papėdėje. Čia atrandame ir Lietuvos vėliavą ♥

Funikulierius gan didelis ir modernus, talpina iki 80žmonių. Keliamės tik 10minučių skambant Shakiros dainoms ir grožimės kalnais. Gaila, kad stiklo atspindžiai pakankamai dideli, tad padarytos nuotraukos gaunasi niekinės, nes jose matosi daugiau pakeleivių siluetai, nei už stiklo esantys kalnai. Atsidarius durims pajuntame sklindantį šaltuką. Ant kalno būriuojasi keletas alpinistų apsirengusių žieminiais kostiumais. Atkeliavę iš +28 šilumos ant kalno stovime trumpais šortukais :) Nors ir turime lengvus megztinius, suvokiame, kad ilgiau 10 minučių tikrai netempsim. Paskubomis prabėgame Tahtali kalno viršūnėje įrengtą aikštelę. Vaizdas gražus, ir ypač dabar,  žiūrint į nuotraukas :))

Įėję į vidų randame fotografijos parodą. Mano džiaugsmas tikrai dvigubas :)

Apžiūrėjus parodą, vėl bandome iškišti nosį į lauką kokiai 10 minučių. Kol šviečia saulė ir nėra jokio vėjo, išbūti tą 10minučių nėra jau taip sudėtinga, bet tik saulei įlindus į debesį ir pakilus vėjeliui, pradedam svajoti apie žieminę striukę ir bent ilgus džinsus:)

Kalno viršūnėje turim 1,5val. Taigi laiko per akis. Kadangi pakankamai šalta -  nusileidžiame netgi pusvalandžiu anksčiau ir apžiūrime kalno papėdę.

Kalno papėdėje sutinkame keletą kalnų ožkų ir jas beganančius šunis.



Laikas praleistas tikrai neblogai. Grįžtant vaidiname patenkintus, nors puikiai suprantame jog tie įspūdžiai 50dolerių tikrai neverti.

Funikulierius per Gaujos upę

Važiuodami link Turaidos pilies matėme, kad per Gaujos upę yra lynas, kuriuo važinėja keltuvas. Funikulierius:) Tad grįždami atgal į Siguldą pradėjome funikulieriaus paieškas. Kad ir teko pasiklausti vietinių, tačiau mes jį radome ne iš pirmo karto. Pirmiausia užklystame į sportinių pramogų kompleksą pavadintą Tarzano vardu :)

Čia įdomu tiek vasarą, tiek žiemą. Vasarą mažais funikulieriais galima pakilti ant kalno, o nusileisti su rogėmis, kurios važiuoja bėgiais, miške sukurtas kliūčių ruožas: ant medžių skirtinguose aukščiuose pritvirtintos platformos, tarp kurių ištempti lyniniai trosai, sūpynės, kopėčios, virvės ir pan. Žiemą čia įrengtos slidinėjimo trąsos. Yra nedidelis viešbutukas, kavinukė.

Pagaliau išvažinėję visą Siguldos miestelį atrandame ir mūsų išsvajotąjį funikulierių :) Atrasti jį tikrai nelengva, nes nėra jokių nuorodų, reklamų, iškabų. Iš pradžių nesupratę ir netgi pradėję piktintis, tik vėliau suvokiame, kad latviams šis funikulierius daugiau eilinė susisiekimo priemonė tarp Siguldos ir Krimuldos miestelių, tarkim kaip pas mus eilinis autobusas. Moteriškė kuri pardavinėja bilietus dar ir valdo patį keltuvą iš vidaus.

 Tolumoje Turaidos pilis.

Persikėlę į kitą Gaujos pusę turime valandą laiko pavaikščioti po Krimuldą. Čia randame senosios Krimuldos pilies griuvėsius, Krimuldos dvarą, kuriame dabar įkurtas reabilitacijos centras.

Grįždami funikulieriumi atgal patyrėme gan savotišką šoko dozę. Iki Siguldos stotelės belikus apie 50m, funikulierius pamažu sustoja kaip įbestas. Moteriškė, kuri valdo keltuvą staiga pašoka nuo savo kėdutės ir stengdamasi neparodyti išgąsčio nervingai spaudžia mygtuką esantį virš durų su kryptimi "Sigulda". Tačiau funikulierius net nereaguoja. Visi keleiviai susižvalgo tarpusavyje ir suakmenėja. Per tas kelias minutes tegalvojau tik apie tai, ar ta moteriškė turi su savimi mobilų telefoną ir ar galėsime išsikviesti techninę pagalbą ir kokiu būdu tą vagonėlį lynu užtemps iki stotelės.... Kiek pasispyriojęs funikulierius vėl pradėjo pūškuoti ir užsikėlė iki viršaus. Tuo metu juokinga tikrai nebuvo, nors dabar prisiminę tą atvejį leipstame juokais kaip iš anekdoto :))