Su artėjančiais 2011!

Visa tiesa apie Kalėdų senelį...

 
Dažniausiai Kalėdų Senelis vaizduojamas kaip mielas, simpatiškas, storas vyras ilga, balta barzda, raudonais drabužiais ir kepure, bei dovanų maišu. Vaikams pasakojama, kad jis Kūčių vakarą atskrenda šiaurės elniais pakinkytomis rogėmis ir išdalina dovanas geriems vaikams. Likusį metų laiką jis gyvena šiaurėje, kur kartu su savo pagalbininkais elfais gamina dovanėles kitiems metams.

 Bet ar pagalvojote, kad tikrasis Kalėdų senelis niekada negyveno Laplandijoje? Dar daugiau – jis niekada nebuvo ten, kur šalta. Tačiau apie viską iš eilės. Nusikelkime beveik 1700 metų į praeitį.
Nikolajus buvo laukiamas, tačiau vėlyvas ir vienintelis vaikas Potaros (vieno iš Romos imperijos miestų, III a. pab. – IV a. vid.) gyventojų šeimoje. Tėvai rūpinosi savo sūnumi, leido jį mokytis, o po mokyklos baigimo jaunuolis su tėvų palaiminimu iškeliavo susipažinti su pasauliu. Iš dabartinės Turkijos teritorijos smalsumo vedamas nukeliavo net iki Egipto. Tačiau nebuvo lemta Nikolajui tęsti pažinties su pasauliu – šioje šalyje jį pasiekė žinia, kad mirė tėvai.  Tad iš Egipto jaunasis keliautojas patraukė Demre miesto link. Nikolajus nusprendė likusį savo gyvenimą pašvęsti kunigystei – jis žinojo, kad tėvai juo būtų didžiavęsi. Demre ankstyvosios Romos imperijos laikais buvo tarytum katalikybės "prieglauda", kadangi didžiojoje senojo žemyno dalyje katalikai vis dar būdavo sutinkami priešiškai ir nepatikliai, o čia visų tikėjimų atstovai buvo sutinkami draugiškai ir rasdavo savo vietą po saule.
Demre bažnyčioje neseniai buvo miręs senasis vyskupas, ir likę kunigai niekaip negalėjo nuspręsti, kas turi užimti mirusiojo šventiko vietą. Ilgai buvo svarstoma ir galvojama, kol galiausiai vieną naktį kunigai susapnavo, jog vyskupo vietą turi užimti Nikolajus – jis būsiąs pirmasis žmogus, pasibeldęs ryte į bažnyčios vartus. Ir įsivaizduokite visų nustebimą, kai sapnas dar tą patį rytą išsipildė!
Nors ir jaunas, Nikolajus iš karto buvo paskirtas Demre bažnyčios vyskupu. Ir ne veltui – neilgai trukus jis tapo visų miestiečių labai mylimas ir gerbiamas. Šis žmogus visada vienodai šiltai bendravo ir su turtingais, ir su vargšais, aplankydavo ir mažus vaikus, ir jau pagyvenusius. Jam visi žmonės buvo lygus ir mieli. Taip pat vyskupas buvo gerbiamas ir todėl, kad jis visaip rūpinosi Demre miestu, stengėsi jį puoselėti, gražinti.
Žmonės pasakoja, kad vieną kartą Nikolajus išgelbėjo miestiečius nuo bado. Po vienos sausos vasaros (Demre yra pietinėje Turkijos dalyje, nutolusi maždaug 200 km į vakarus nuo Antalijos, kur būna tik du metų laikai: pavasaris ir vasara, o sniego nebūna niekada) javų derlius buvo labai menkas. Visi suprato, jog bado šmėkla grėsmingai sklando virš miesto. Tačiau Nikolajui pavyko: jis nuėjo į uostą ir paprašė jame buvusių pirklių, kad šie paaukotų grūdų – kiek gali. Pirkliai neatsisakė padėti, tačiau... Perskaičiuodami savo krovinį pastebėjo, kad laive buvo tiek pat maišų grūdų, kiek jie ir atsigabeno! Kai šiomis savo žiniomis pirkliai pasidalino su miestiečiais, pastarieji nei kiek nenustebo. Jau seniai ne tik Demre, bet ir apylinkėse gyvenę žmonės girdėjo ir žinojo apie Nikolajaus daromus stebuklus.
Tačiau vieno vis tik jie nežinojo. Iš kur kasmet per Kalėdas namuose randasi dovanos? Ir ne bet kokios – o tai, ko tikrai kiekvienam reikia! Žmonės džiaugdavosi gavę reikalingų ir naudingų dovanų, bet tuo pačiu ir bijodavo. Kas tas geradaris? Iš kur atsirado dovanos? O gal tai kokio nedorėlio darbas?
Ankstų vienų Kalėdų rytą miestiečiai surengė "pasalą". Ir jie išvydo nepažįstamą žmogų su dideliu maišu ant pečių, einantį nuo namo prie namo. Veido iš toli neįžiūrėjo – ji dengė didelis gobtuvas ant galvos. Todėl vietos gyventojai pripuolė prie "atėjūno", nutraukė gobtuvą ir... nustebę išvydo Nikolajų, savo bažnyčios vyskupą, bedalinantį dovanas. Nikolajus paaiškino, kad tai jis kasmet atneša tas dovanas. Visus metus bendraudamas su žmonėmis išsiklausinėdavo, ko šiems labiausiai reikia. O tinkamiausias laikas įteikti dovanas buvo Kalėdos. Žmonės šventė Kristaus gimimą. Kadangi per gimtadienį paprastai yra teikiamos dovanos, vyskupas nusprendė, kad ir jis gali įteikti dovanų – taip šventė taps dar džiugesnė. Žmonės pasekė geru pavyzdžiu, ir po metų jau patys vieni kitiems ėmė teikti dovanas.
Pasakojama, kad vieno dievobaimingo krikščionio dukroms jis davė kraitį, kad joms nereikėtų tapti prostitutėmis. Šv. Mikalojus tapo jūreivių, pirklių, lankininkų, vaikų, prostitučių, vaistininkų, advokatų, lombardo savininkų kalinių patronu, Amsterdamo miesto bei Rusijos globėju.
Mirė Nikolajus 348 metų gruodžio 6–ąją. Tačiau ir po mirties jis miestiečių širdyse išliko kaip Kalėdų Tėvas, kuris ir gyvas būdamas darė daug stebuklų. Neilgai trukus buvęs Demre bažnyčios vyskupas buvo paskelbtas šventuoju. Ilgainiui šv. Nikolajus tapo šv. Mikalojumi.
Kiekvienas Turkijos miestas turi savo simbolį, kuris pasitinka turistus vos atvykus. Visus, kurie atvyksta į Demre (kitas šio miesto pavadinimas – Kale), pasitinka geraširdis besišypsantis Kalėdų Senelis. Miestelio centre stovi vienos Pamaskvio mokyklos dovana – šv. Nikolajaus paminklas, o netoliese yra ir bažnyčios, kurioje dirbo Nikolajus, liekanos. Žmonės gali ne tik apsilankyti čia, susipažinti su vyskupo darbais, bet ir nusifotografuoti prie kieme esančios skulptūros, kuri vaizduoja Nikolajų, nešantį miestiečiams dovanas.
Sako, kad po šv. Nikolajaus mirties stebuklų įvykdavo dar daugiau, ir jie "prarado sienas" – įvykdavo ne tik Demre ir apylinkėse. Tad jeigu per Kalėdas rasite netikėtą, bet labai mielą dovaną, nenustebkite. Juk gal tai būtent Kalėdų Tėvo (kuris visame pasaulyje vadinamas skirtingais vardais – Kalėdų Seneliu, Seniu Šalčiu, Santa Klausu...) dar vienas mažas stebuklas.

Su šventėmis!

     

Ramių ir jaukių šv. Kūčių, spalvotų ir nuotaikingų šv. Kalėdų!

Lai vaikus lankantis Kalėdų senis, neužmiršta ir jūsų. Te pradžiugina tikrai pasakiškai stebuklingomis dovanomis - sveikata, laime, džiaugsmu, sėkme, artimųjų supratimu bei šiluma, tikrais draugais:)

Dar viena fotosesija sningant

Esu minėjusi, kad kartu su "Panfoto" nariais planuojame surengti dar vieną nuotraukų parodėlę:) Šį kartą turim temą! Vasario 14-oji ir viskas kas susiję su meile :) Taigi nusprendžiau surengti specialią fotosesiją ir sutariau su viena draugaujančia porele papozuoti. Čia keletas nuotraukų iš minėtos fotosesijos:

Gertrūdos žiema

Kai susiruošėme į parką fotografuotis, prasidėjo didžiulė pūga. Net buvome išsigandę, kad tokiu oru nuotraukos tikrai nepavyks. Tačiau viskas baigėsi kaip tikroje pasakoje :) žiemos pasakoje...

Kaip Kauniečiai Kalėdų laukė... :)

Po šeštadieninio Akropolio ir Megos šturmo :) nutarėme pajausti tikrą Kalėdų dvasią ir aplankyti Kauno Rotušės eglę. Nuotaika pasitaisė savaime. Nuostabi eglė, įdomiu dizainu pasigirti galinti visa Rotušės aikštė pilna vaikiško ir suaugusių klegesio. Tikrai Kalėdos nebe už kalnų :)

Spalvų fabrikėlis

Tokiomis niūriomis gruodžio dienomis labai norisi spalvų ir geros nuotaikos :) Tikiuosi tai bus atgaiva jūsų akims ir širdžiai ;)

Piešimas šviesa

Grįžus nuo jūros ir palydėjus saulę, Dominykas išsitraukė savo lazerinį žibintuvėlį. Ir man gimė idėja. Paprašius Dominyko, kad jis smarkiai mosikuotų žibintuvėliu palapinėje, pradėjau fotografuoti. Pasirodo, tai visai smagus žaidimas :) Tiek piešiančiam, tiek fotografuojančiam :)

Diena prie jūros...

 

Ir štai diena kempinge "Jūras priede". Kempingo aplinka gražiai sutvarkyta, nemažai naujos statybos rastinių namelių, yra dušas, WC. Aišku dušuose ir WC švaros nerasi, tačiau tai vienintelis kempingas su "patogumais" šioje pajūrio pusėje. O be to, iš vienų atostogavusių lietuvių girdėjome, kad čia ir pigiausia :)

Pats pajūrys beveik tuščias. Nepalyginsi su mūsiške Palanga, kai žmonės vieni kitiems per galvas lipa... Tačiau labai dumblinas :( Norint patekti į švarią jūrą reikia perbristi kokių 2-3 metrų dumblių atstumą... Na, nuotaikos tai nei kiek neprideda :(

Išsistudijavę žemėlapį, atrandame netoli mūsų kempingo, pažymėtą lankytiną vietą " Lauču akmens" ir pavakary lekiam ten :) Paplūdimys ten tiesiog tobulas :) Pasijuntame kaip rojuje :))

Siguldos pilis

Toliau vykstame ieškoti Siguldos pilies, esančios pačiame Siguldos miestelyje. Ir štai prieš mūsų akis iškyla didelė akmeninė Siguldos pilies tvora su metaliniais vartais, nepaprastai gražus gėlynas ir atrodo visiškai tarpusavyje nesiderinantis šalia tikrai įspūdingos pilies stovintis medinis paprastas namas. Pasirodo 18a. čia buvęs ponų namas, o vėliau tik nusamdytas dailidė, kuris ir suprojektavo pilį. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą pilis buvo perstatyta ir iki šiol laikoma viena puošniausių pilių Latvijoje.

Už naujosios pilies yra likę senosios pilies griuvėsiai, kurių teritorijoje dabar įrengta koncertų salė po atviru dangumi.

Pagaliau apžiūrėję didžiąją dalį Siguldos istorinių paminklų, leidžiamės link pajūrio, kur planuojame pratęsti savo atostogas. Atvažiuojame į Zveknieciems miestelį ir apsistojame "Jūras priede" kempinge. Pirmas įspūdis nelabai koks, tačiau jau temsta.... Skubame statyti palapinę ir valgyti vakarienę. Ir aišku palydėti saulę :)

Funikulierius per Gaujos upę

Važiuodami link Turaidos pilies matėme, kad per Gaujos upę yra lynas, kuriuo važinėja keltuvas. Funikulierius:) Tad grįždami atgal į Siguldą pradėjome funikulieriaus paieškas. Kad ir teko pasiklausti vietinių, tačiau mes jį radome ne iš pirmo karto. Pirmiausia užklystame į sportinių pramogų kompleksą pavadintą Tarzano vardu :)

Čia įdomu tiek vasarą, tiek žiemą. Vasarą mažais funikulieriais galima pakilti ant kalno, o nusileisti su rogėmis, kurios važiuoja bėgiais, miške sukurtas kliūčių ruožas: ant medžių skirtinguose aukščiuose pritvirtintos platformos, tarp kurių ištempti lyniniai trosai, sūpynės, kopėčios, virvės ir pan. Žiemą čia įrengtos slidinėjimo trąsos. Yra nedidelis viešbutukas, kavinukė.

Pagaliau išvažinėję visą Siguldos miestelį atrandame ir mūsų išsvajotąjį funikulierių :) Atrasti jį tikrai nelengva, nes nėra jokių nuorodų, reklamų, iškabų. Iš pradžių nesupratę ir netgi pradėję piktintis, tik vėliau suvokiame, kad latviams šis funikulierius daugiau eilinė susisiekimo priemonė tarp Siguldos ir Krimuldos miestelių, tarkim kaip pas mus eilinis autobusas. Moteriškė kuri pardavinėja bilietus dar ir valdo patį keltuvą iš vidaus.

 Tolumoje Turaidos pilis.

Persikėlę į kitą Gaujos pusę turime valandą laiko pavaikščioti po Krimuldą. Čia randame senosios Krimuldos pilies griuvėsius, Krimuldos dvarą, kuriame dabar įkurtas reabilitacijos centras.

Grįždami funikulieriumi atgal patyrėme gan savotišką šoko dozę. Iki Siguldos stotelės belikus apie 50m, funikulierius pamažu sustoja kaip įbestas. Moteriškė, kuri valdo keltuvą staiga pašoka nuo savo kėdutės ir stengdamasi neparodyti išgąsčio nervingai spaudžia mygtuką esantį virš durų su kryptimi "Sigulda". Tačiau funikulierius net nereaguoja. Visi keleiviai susižvalgo tarpusavyje ir suakmenėja. Per tas kelias minutes tegalvojau tik apie tai, ar ta moteriškė turi su savimi mobilų telefoną ir ar galėsime išsikviesti techninę pagalbą ir kokiu būdu tą vagonėlį lynu užtemps iki stotelės.... Kiek pasispyriojęs funikulierius vėl pradėjo pūškuoti ir užsikėlė iki viršaus. Tuo metu juokinga tikrai nebuvo, nors dabar prisiminę tą atvejį leipstame juokais kaip iš anekdoto :))

Atostogos Latvijoje

Šiais metais atostogas nusprendėme praleisti artimoje kaimynystėje. Grandiozinis planas pasiekti "netgi" Estijoje esančias Saremų salas pamažu mažėjo, kol apsiribojome Siguldos rajonu, rytiniu Latvijos pajūriu bei Ryga.  1-osios atostogų dienos planas buvo toks: Sigulda bei pajūrio pasiekimas :) Sigulda tikrai labai gražus miestelis, neveltui vadinamas Latvijos "Šveicarija". Tai turistų lankomiausia vieta Latvijoje, nes čia galima pasigrožėti Gaujos upe bei jos apylinkėmis keliantis funikulieriumi, aplankyti istorijos ir kultūros paminklus: Turaidos pilį, Gutmanio olą, Siguldos pilių kompleksą. Taigi pradžiai susipažinimas su Turaidos pilimi:) Turaidos muziejaus rezervato teritorija tikrai labai didelė. Viskam apžiūrėti reikia gero pusdienio - 
viduramžių pilis, dvaras ir jo ūkiniai pastatai, medinė liuteronų bažnyčia, taip pat vadinamasis „dainų kalnas“, didžiulis gražus parkas su akmeninėmis skulptūromis.

Turaidos pilis man kažkiek priminė Trakų pilį. Nors pirmenybę atiduočiau Turaidai :)

O čia vadinamasis "Dainų kalnas" su nuostabiu parku bei skultūrų muziejumi po atviru dangumi.

Pasivaikščioję po parką ir užkrimtę lašinukų su raugintais agurkėliais :) važiuojame ieškoti Gutmanio olos. Tai didžiausia ola Latvijoje, kurios tūris 500 m³, aukštis - 10 m, plotis - 12 m, ilgis - 18,8 m. Senovėje Gutmanio oloje tekantis šaltinis laikytas šventu ir jam buvo priskiriamos gydomosios galios. Kiek sutikome turistų bei vietinių, nešančių įvairios talpos uždarus indus link olos ir nuo ten parsinešančius pilnus su vandeniu, galima manyti, kad ir šiais laikais žmonės tiki šio šaltinio gydomąja galia.

(Bus daugiau...)