Dažniausiai Kalėdų Senelis vaizduojamas kaip mielas, simpatiškas, storas vyras ilga, balta barzda, raudonais drabužiais ir kepure, bei dovanų maišu. Vaikams pasakojama, kad jis Kūčių vakarą atskrenda šiaurės elniais pakinkytomis rogėmis ir išdalina dovanas geriems vaikams. Likusį metų laiką jis gyvena šiaurėje, kur kartu su savo pagalbininkais elfais gamina dovanėles kitiems metams.
Bet ar pagalvojote, kad tikrasis Kalėdų senelis niekada negyveno Laplandijoje? Dar daugiau – jis niekada nebuvo ten, kur šalta. Tačiau apie viską iš eilės. Nusikelkime beveik 1700 metų į praeitį.
Nikolajus buvo laukiamas, tačiau vėlyvas ir vienintelis vaikas Potaros (vieno iš Romos imperijos miestų, III a. pab. – IV a. vid.) gyventojų šeimoje. Tėvai rūpinosi savo sūnumi, leido jį mokytis, o po mokyklos baigimo jaunuolis su tėvų palaiminimu iškeliavo susipažinti su pasauliu. Iš dabartinės Turkijos teritorijos smalsumo vedamas nukeliavo net iki Egipto. Tačiau nebuvo lemta Nikolajui tęsti pažinties su pasauliu – šioje šalyje jį pasiekė žinia, kad mirė tėvai. Tad iš Egipto jaunasis keliautojas patraukė Demre miesto link. Nikolajus nusprendė likusį savo gyvenimą pašvęsti kunigystei – jis žinojo, kad tėvai juo būtų didžiavęsi. Demre ankstyvosios Romos imperijos laikais buvo tarytum katalikybės "prieglauda", kadangi didžiojoje senojo žemyno dalyje katalikai vis dar būdavo sutinkami priešiškai ir nepatikliai, o čia visų tikėjimų atstovai buvo sutinkami draugiškai ir rasdavo savo vietą po saule.
Demre bažnyčioje neseniai buvo miręs senasis vyskupas, ir likę kunigai niekaip negalėjo nuspręsti, kas turi užimti mirusiojo šventiko vietą. Ilgai buvo svarstoma ir galvojama, kol galiausiai vieną naktį kunigai susapnavo, jog vyskupo vietą turi užimti Nikolajus – jis būsiąs pirmasis žmogus, pasibeldęs ryte į bažnyčios vartus. Ir įsivaizduokite visų nustebimą, kai sapnas dar tą patį rytą išsipildė!
Nors ir jaunas, Nikolajus iš karto buvo paskirtas Demre bažnyčios vyskupu. Ir ne veltui – neilgai trukus jis tapo visų miestiečių labai mylimas ir gerbiamas. Šis žmogus visada vienodai šiltai bendravo ir su turtingais, ir su vargšais, aplankydavo ir mažus vaikus, ir jau pagyvenusius. Jam visi žmonės buvo lygus ir mieli. Taip pat vyskupas buvo gerbiamas ir todėl, kad jis visaip rūpinosi Demre miestu, stengėsi jį puoselėti, gražinti.
Žmonės pasakoja, kad vieną kartą Nikolajus išgelbėjo miestiečius nuo bado. Po vienos sausos vasaros (Demre yra pietinėje Turkijos dalyje, nutolusi maždaug 200 km į vakarus nuo Antalijos, kur būna tik du metų laikai: pavasaris ir vasara, o sniego nebūna niekada) javų derlius buvo labai menkas. Visi suprato, jog bado šmėkla grėsmingai sklando virš miesto. Tačiau Nikolajui pavyko: jis nuėjo į uostą ir paprašė jame buvusių pirklių, kad šie paaukotų grūdų – kiek gali. Pirkliai neatsisakė padėti, tačiau... Perskaičiuodami savo krovinį pastebėjo, kad laive buvo tiek pat maišų grūdų, kiek jie ir atsigabeno! Kai šiomis savo žiniomis pirkliai pasidalino su miestiečiais, pastarieji nei kiek nenustebo. Jau seniai ne tik Demre, bet ir apylinkėse gyvenę žmonės girdėjo ir žinojo apie Nikolajaus daromus stebuklus.
Tačiau vieno vis tik jie nežinojo. Iš kur kasmet per Kalėdas namuose randasi dovanos? Ir ne bet kokios – o tai, ko tikrai kiekvienam reikia! Žmonės džiaugdavosi gavę reikalingų ir naudingų dovanų, bet tuo pačiu ir bijodavo. Kas tas geradaris? Iš kur atsirado dovanos? O gal tai kokio nedorėlio darbas?
Ankstų vienų Kalėdų rytą miestiečiai surengė "pasalą". Ir jie išvydo nepažįstamą žmogų su dideliu maišu ant pečių, einantį nuo namo prie namo. Veido iš toli neįžiūrėjo – ji dengė didelis gobtuvas ant galvos. Todėl vietos gyventojai pripuolė prie "atėjūno", nutraukė gobtuvą ir... nustebę išvydo Nikolajų, savo bažnyčios vyskupą, bedalinantį dovanas. Nikolajus paaiškino, kad tai jis kasmet atneša tas dovanas. Visus metus bendraudamas su žmonėmis išsiklausinėdavo, ko šiems labiausiai reikia. O tinkamiausias laikas įteikti dovanas buvo Kalėdos. Žmonės šventė Kristaus gimimą. Kadangi per gimtadienį paprastai yra teikiamos dovanos, vyskupas nusprendė, kad ir jis gali įteikti dovanų – taip šventė taps dar džiugesnė. Žmonės pasekė geru pavyzdžiu, ir po metų jau patys vieni kitiems ėmė teikti dovanas.
Pasakojama, kad vieno dievobaimingo krikščionio dukroms jis davė kraitį, kad joms nereikėtų tapti prostitutėmis. Šv. Mikalojus tapo jūreivių, pirklių, lankininkų, vaikų, prostitučių, vaistininkų, advokatų, lombardo savininkų kalinių patronu, Amsterdamo miesto bei Rusijos globėju.
Mirė Nikolajus 348 metų gruodžio 6–ąją. Tačiau ir po mirties jis miestiečių širdyse išliko kaip Kalėdų Tėvas, kuris ir gyvas būdamas darė daug stebuklų. Neilgai trukus buvęs Demre bažnyčios vyskupas buvo paskelbtas šventuoju. Ilgainiui šv. Nikolajus tapo šv. Mikalojumi.
Kiekvienas Turkijos miestas turi savo simbolį, kuris pasitinka turistus vos atvykus. Visus, kurie atvyksta į Demre (kitas šio miesto pavadinimas – Kale), pasitinka geraširdis besišypsantis Kalėdų Senelis. Miestelio centre stovi vienos Pamaskvio mokyklos dovana – šv. Nikolajaus paminklas, o netoliese yra ir bažnyčios, kurioje dirbo Nikolajus, liekanos. Žmonės gali ne tik apsilankyti čia, susipažinti su vyskupo darbais, bet ir nusifotografuoti prie kieme esančios skulptūros, kuri vaizduoja Nikolajų, nešantį miestiečiams dovanas.
Sako, kad po šv. Nikolajaus mirties stebuklų įvykdavo dar daugiau, ir jie "prarado sienas" – įvykdavo ne tik Demre ir apylinkėse. Tad jeigu per Kalėdas rasite netikėtą, bet labai mielą dovaną, nenustebkite. Juk gal tai būtent Kalėdų Tėvo (kuris visame pasaulyje vadinamas skirtingais vardais – Kalėdų Seneliu, Seniu Šalčiu, Santa Klausu...) dar vienas mažas stebuklas.
Nikolajus buvo laukiamas, tačiau vėlyvas ir vienintelis vaikas Potaros (vieno iš Romos imperijos miestų, III a. pab. – IV a. vid.) gyventojų šeimoje. Tėvai rūpinosi savo sūnumi, leido jį mokytis, o po mokyklos baigimo jaunuolis su tėvų palaiminimu iškeliavo susipažinti su pasauliu. Iš dabartinės Turkijos teritorijos smalsumo vedamas nukeliavo net iki Egipto. Tačiau nebuvo lemta Nikolajui tęsti pažinties su pasauliu – šioje šalyje jį pasiekė žinia, kad mirė tėvai. Tad iš Egipto jaunasis keliautojas patraukė Demre miesto link. Nikolajus nusprendė likusį savo gyvenimą pašvęsti kunigystei – jis žinojo, kad tėvai juo būtų didžiavęsi. Demre ankstyvosios Romos imperijos laikais buvo tarytum katalikybės "prieglauda", kadangi didžiojoje senojo žemyno dalyje katalikai vis dar būdavo sutinkami priešiškai ir nepatikliai, o čia visų tikėjimų atstovai buvo sutinkami draugiškai ir rasdavo savo vietą po saule.
Demre bažnyčioje neseniai buvo miręs senasis vyskupas, ir likę kunigai niekaip negalėjo nuspręsti, kas turi užimti mirusiojo šventiko vietą. Ilgai buvo svarstoma ir galvojama, kol galiausiai vieną naktį kunigai susapnavo, jog vyskupo vietą turi užimti Nikolajus – jis būsiąs pirmasis žmogus, pasibeldęs ryte į bažnyčios vartus. Ir įsivaizduokite visų nustebimą, kai sapnas dar tą patį rytą išsipildė!
Nors ir jaunas, Nikolajus iš karto buvo paskirtas Demre bažnyčios vyskupu. Ir ne veltui – neilgai trukus jis tapo visų miestiečių labai mylimas ir gerbiamas. Šis žmogus visada vienodai šiltai bendravo ir su turtingais, ir su vargšais, aplankydavo ir mažus vaikus, ir jau pagyvenusius. Jam visi žmonės buvo lygus ir mieli. Taip pat vyskupas buvo gerbiamas ir todėl, kad jis visaip rūpinosi Demre miestu, stengėsi jį puoselėti, gražinti.
Žmonės pasakoja, kad vieną kartą Nikolajus išgelbėjo miestiečius nuo bado. Po vienos sausos vasaros (Demre yra pietinėje Turkijos dalyje, nutolusi maždaug 200 km į vakarus nuo Antalijos, kur būna tik du metų laikai: pavasaris ir vasara, o sniego nebūna niekada) javų derlius buvo labai menkas. Visi suprato, jog bado šmėkla grėsmingai sklando virš miesto. Tačiau Nikolajui pavyko: jis nuėjo į uostą ir paprašė jame buvusių pirklių, kad šie paaukotų grūdų – kiek gali. Pirkliai neatsisakė padėti, tačiau... Perskaičiuodami savo krovinį pastebėjo, kad laive buvo tiek pat maišų grūdų, kiek jie ir atsigabeno! Kai šiomis savo žiniomis pirkliai pasidalino su miestiečiais, pastarieji nei kiek nenustebo. Jau seniai ne tik Demre, bet ir apylinkėse gyvenę žmonės girdėjo ir žinojo apie Nikolajaus daromus stebuklus.
Tačiau vieno vis tik jie nežinojo. Iš kur kasmet per Kalėdas namuose randasi dovanos? Ir ne bet kokios – o tai, ko tikrai kiekvienam reikia! Žmonės džiaugdavosi gavę reikalingų ir naudingų dovanų, bet tuo pačiu ir bijodavo. Kas tas geradaris? Iš kur atsirado dovanos? O gal tai kokio nedorėlio darbas?
Ankstų vienų Kalėdų rytą miestiečiai surengė "pasalą". Ir jie išvydo nepažįstamą žmogų su dideliu maišu ant pečių, einantį nuo namo prie namo. Veido iš toli neįžiūrėjo – ji dengė didelis gobtuvas ant galvos. Todėl vietos gyventojai pripuolė prie "atėjūno", nutraukė gobtuvą ir... nustebę išvydo Nikolajų, savo bažnyčios vyskupą, bedalinantį dovanas. Nikolajus paaiškino, kad tai jis kasmet atneša tas dovanas. Visus metus bendraudamas su žmonėmis išsiklausinėdavo, ko šiems labiausiai reikia. O tinkamiausias laikas įteikti dovanas buvo Kalėdos. Žmonės šventė Kristaus gimimą. Kadangi per gimtadienį paprastai yra teikiamos dovanos, vyskupas nusprendė, kad ir jis gali įteikti dovanų – taip šventė taps dar džiugesnė. Žmonės pasekė geru pavyzdžiu, ir po metų jau patys vieni kitiems ėmė teikti dovanas.
Pasakojama, kad vieno dievobaimingo krikščionio dukroms jis davė kraitį, kad joms nereikėtų tapti prostitutėmis. Šv. Mikalojus tapo jūreivių, pirklių, lankininkų, vaikų, prostitučių, vaistininkų, advokatų, lombardo savininkų kalinių patronu, Amsterdamo miesto bei Rusijos globėju.
Mirė Nikolajus 348 metų gruodžio 6–ąją. Tačiau ir po mirties jis miestiečių širdyse išliko kaip Kalėdų Tėvas, kuris ir gyvas būdamas darė daug stebuklų. Neilgai trukus buvęs Demre bažnyčios vyskupas buvo paskelbtas šventuoju. Ilgainiui šv. Nikolajus tapo šv. Mikalojumi.
Kiekvienas Turkijos miestas turi savo simbolį, kuris pasitinka turistus vos atvykus. Visus, kurie atvyksta į Demre (kitas šio miesto pavadinimas – Kale), pasitinka geraširdis besišypsantis Kalėdų Senelis. Miestelio centre stovi vienos Pamaskvio mokyklos dovana – šv. Nikolajaus paminklas, o netoliese yra ir bažnyčios, kurioje dirbo Nikolajus, liekanos. Žmonės gali ne tik apsilankyti čia, susipažinti su vyskupo darbais, bet ir nusifotografuoti prie kieme esančios skulptūros, kuri vaizduoja Nikolajų, nešantį miestiečiams dovanas.
Sako, kad po šv. Nikolajaus mirties stebuklų įvykdavo dar daugiau, ir jie "prarado sienas" – įvykdavo ne tik Demre ir apylinkėse. Tad jeigu per Kalėdas rasite netikėtą, bet labai mielą dovaną, nenustebkite. Juk gal tai būtent Kalėdų Tėvo (kuris visame pasaulyje vadinamas skirtingais vardais – Kalėdų Seneliu, Seniu Šalčiu, Santa Klausu...) dar vienas mažas stebuklas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą