Kai buvau maža, labai norėjau šuniuko. Na iki 10 metų aš jį ir turėjau:) Buvo kiemsargiukas, vardu Reksas. Paskui kai atsikraustėme į daugiabutį, laikyti šuniuko niekas neleido. Tad turėjome krūvą žiurkėnų ir žuvytes. Iki šiol maniau kad bute laikyti šuniuką vienas vargas ir gyvūnėlio kankinimas. Paskutiniu metu kai mano vaikis kasdien zyzia jog nori šuniuko, aš pati jo užsinorėjau :) Ne bet kokio, o prancūzų buldogiuko! Kai pradedi skaičiuoti pliusus ir minusus, iškart įsivaizduoju prisisiotus ir prikakotus šuniuko namus, apgraužtus baldus, ore skraidančius besišeriančio šunelio plaukus... bet už tai gauni besąlygišką draugystę ir superinį laiką praleistą su savo augintiniu :)